Žilvino istorija

Žilvinas (19 m.)

Aš gimiau Ukmergėj, bet mane iškart atidavė į „leliukų“ namus. Dar dabar nežinau, kas yra mano biologiniai tėvai, nors noras sužinoti širdyje kirba. Man bent kuriam laikui pasisekė, nes atsirado globėjai, kurie pasiėmė mane auginti. Deja, bet bėgant metams globėjas, kuris labiausiai norėjo mane auginti, nusižudė. Globėja nusprendė grąžinti mane į vaikų namus, kur praleidau maždaug vienerius metus. Tuomet mane vėl pasiėmė globoti moterys. Buvau dar mažas, bet už pavogtą bendraklasio telefoną mane globėjos stipriai sumušė ir manęs atsisakė. Taip ir vėl grįžau į vaikų namus Vilniuje. Daugiau jau niekas manęs globoti nebepasiėmė. Gyvenimas vaikų namuose nebuvo geras, sunkiausia buvo tai, kad niekas net nebandė manęs suprasti, man trūko, kad kas nors parodytų, jog mane myli.

Sportavau: žaidžiau regbį. Turėjau labai gerą trenerį, dar ir dabar vieni geriausių vaikystės prisiminimų yra susiję su dienomis, kai treneris mus visus pasiimdavo kartu su savimi dalyvauti įvairiose veiklose. Sportas baigėsi, kai teko pakeisti mokyklą. Buvau gal dvylikos metų, kai pradėjau praleidinėti pamokas.

Prisimenu, kaip per vienas Užgavėnes padauginau alkoholio ir negrįžau į vaikų namus. Tuomet net per žinias mane rodė, ieškojo. Mano elgesys nebuvo labai geras, tad teko ir mokytis įvairiose mokyklose, ir būti stacionarizuotam ligoninėse – mažiausiai 6 kartus. Pamenu, pusantrų metų Kaune gyvenau ir mokiausi vienoj mokykloj. Bet man norėjosi laisvės, tad iš ten buvau išmestas už netinkamą elgesį. Sako, kad buvau linkęs „užbanguoti“, o tada viena auklėtoja manęs bijodavo. Esu ne kartą gavęs slopinančių vaistų, kad nebūčiau toks judrus ir nekelčiau problemų. Nors vartojau alkoholį ir rūkiau, labai nenorėjau pradėti mokytis jaunimo mokykloje Vilniuje. Žinojau, kad galiu neatsispirti įvairioms pagundoms, nes valia niekada nebuvo mano stiprioji savybė. Bet nebuvo kur kitur manęs dėti, tad pradėjau mokytis šioje mokykloje. Taip mano gyvenime atsirado žolė, atsirado draugai – ypač toks vienas, pas kurį dažniausiai ir leisdavau laiką. Prasidėjo ir vagystės. Neturėjau nieko, su kuo galėčiau būti ir pasikalbėti, o dalintis sunkumais ir džiaugsmais su kuo nors vis tiek norisi.

Po kiek laiko prasidėjo ir šaukimai į teismus. Gyvenime atsirado ir dar vienas draugas, šįkart jis buvo suaugęs vyras. Man norėjosi santykio su suaugusiuoju, kad tėvą atstotų. Policija manęs ieškojo vis dažniau, o vaikų namų auklėtojos pamažu nustojo manimi rūpintis. Tuo tarpu aš bėgau iš visur, kur tik gyvenau. Kartą, kai negrįžau, auklėtoja apgavo mane sakydama: „Važiuojam į stovyklą“, bet iš tiesų norėjo nuvežti į Vėliučionis. Kartą esu pabėgęs po tokių žodžių, jau įtariau, kad ir vėl nori mane uždaryti. Tada sau pasakiau, kad iki pilnametystės ten nebegrįšiu. Tuo metu jau buvau ieškomas policijos, gyvenau pas vieną draugą rūsyje. Po kiek laiko draugas nusprendė, kad mane laikyti netoli savo namų yra pernelyg rizikinga ir jis mane išvarė. Taip vėl susisiekiau su draugu, kuris man buvo tarsi tėvas. Aš buvau pavargęs ir norėjau tiesiog išsimiegoti. Draugas leido man pernakvoti vieną naktį, bet kažkaip ta naktis išsitęsė iki pusės metų. Tuo metu susiradau nelegalų darbą, uždirbdavau, bet už nuomą nieko nemokėjau. Visus pinigus išleisdavau linksmybėms ir narkotikams.

Vėliau ir šis draugas mane išvarė, tada jau gyvenau apleisto namo rūsyje. Darbas, narkotikai buvo mano kasdienybė. Taip pragyvenau porą mėnesių ir visiškai nusibaigiau. Grįžau į vaikų namus, pas auklėtoją. Taip atsidūriau Vėliučionių vaikų socializacijos centre.

Aš norėjau susitvarkyti savo gyvenimą, iš ten išėjęs buvau švarus, nevartojau apie dvi savaites. Bet vėl atsirado seni draugai, o su jais ir narkotikai. Tuo metu buvau vėl pradėjęs lankyti regbį ir dirbau pas trenerį. Atsirado pinigų, kuriuos, deja, išleidau besilinksmindamas.

Čia, kalėjime, atsidūriau per vieną merginą, kuri gerai sužaidė ir mane „pakišo“. Man skaudu, kad ji taip su manimi pasielgė, bet aš nepykstu, kad esu čia. Suprantu, kad jei būčiau laisvėje, greičiausiai būčiau jau numiręs dėl savo priklausomybės. Būtent kalėjime pradėjau daugiau galvoti. Susitaikyti su visa šita aplinka man yra sunku, sapnuoju labai realistiškus sapnus. Man pasisekė, nes kambaryje gyvenau su jaunuoliu, kurį pažįstu labai seniai. Sakyčiau, kad tapome draugais, tarp mūsų atsirado pasitikėjimas.

Abstinencija man buvo labai sunki, buvau pradėjęs galvoti net apie savižudybę. Bet išgyvenau tą laiką ir dabar jau nebenorėčiau sugrįžti atgal. Tikiu, kad globėjas saugo mane iš aukščiau. Jei galėčiau pakeisti vieną dalyką gyvenime, norėčiau, kad globėjas, kurį aš vadinu tėvu, nebūtų miręs. Tikiu ir Dievu, gal todėl pradėjau keistis ir aš, ir mano mintys. Skaudžiausias momentas – tai kai supratau, kad tie, kurie žadėjo visada priimti, iš tiesų manęs jau nebelaukia. Buvo viena auklėtoja, su kuria jaučiausi gerai, kuri mane suprato, tad gal aš ilgiuosi laiko su ja, daugiau nieko.

Manau, kad esu empatiškas, moku išklausyti ir galiu patarti, esu rūpestingas ir šiltas žmogus, mėgstu bendrauti ir esu atviras, nebijau darbo, tik grindų plaut nenorėčiau. Labiausiai norėčiau dirbti autoservise, ką nors prie automobilių. Norėčiau labiau pasitikėti savimi, būti užtikrintas savo sprendimais.

Mano svajonė – šeima ir ramus gyvenimas. Labai norėčiau susirasti tikrą draugę, turėti vaikų, dirbti ir tiesiog gyventi. Kol esu čia, vilties nelabai matau, nebent, kad vieną dieną išeisiu į laisvę. Tą dieną pirmiausia, ką padarysiu, – nuvažiuosiu ant tėvo kapo. Po to mielai aplankyčiau „McDonald‘s“ ir dar norėčiau persidaryti tatuiruotes. Norėčiau, kad žmonės pradėtų mumis, čia esančiais, tikėti ir suprasti. Nenuvertinkit, prašau, mūsų, nes mūsų širdys tikrai didelės.