Vidmanto istorija

Vidmantas (42 metai)

Vaikystė buvo smagi, nes nebuvo atsakomybės, turėjau tėvus kurie manimi rūpinosi. Aišku, buvo ir liūdnesnių dienų, nes tėvas mėgdavo išgerti. Mama dirbo vaikų darželyje virėja, o tėvas žemės ūkio bendrovėje. Nebuvome turtinga šeima, bet turėjome namą, žemės, kelis gyvulius. Paprasta šeima: aš su jaunesniu broliu ir tėvai. Buvo sovietiniai laikai, tai miestelyje kur gyvenau, Čekiškėje, buvo judesys, visi turėjo darbo ir mažus savo ūkius. Lankiau vaikų darželį, vėliau mokyklą. Bet atsitiko tragedija. Mirė mano mama.

Tai buvo nelaimingas atsitikimas, lūžo stuburo slanksteliai, ji liko suparalyžiuota ir po dviejų mėnesių ligoninėje mirė. Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Man tada buvo vienuolika metų, broliui tik šeši. Tėvas pradėjo dar labiau gerti ir mumis visai nesirūpino. Kažkiek padėjo giminės, kažkiek kaimynai, bet buvome labai apleisti, atsirado net utėlių, liepdavo iš kapų nešti namo žvakes nes nebuvo elektros. Baigėsi ir malkos. O reikėdavo eiti į mokyklą, kur ir pastebėjo, kad kažkas negerai. Aplankė mus ir taip patekome į vaikų globos namus. Ten gyvenau penkis metus ir suėjus pilnametystei, išėjau į savarankišką gyvenimą.

Alkoholis mano gyvenime atsirado jau mokyklos laikais. Savarankiškai gyventi globos namuose neišmokė, viskas buvo padėta ant lėkštutės, nors nuo šešiolikos metų, perėjome į jaunimo namus, kur galėjome savarankiškai naudotis pinigais, atsiskaitydami čekiais. Alkoholio ir cigarečių turėjom visada. Nors būdamas vaikas sakiau negersiu niekada, bet didžiausia trauma buvo mamos netektis, vėliau savo namų. Tai labai paveikė mano vidinį pasaulį. Mokiausi profesinėje mokykloje, nes gaudavau našlaičio pašalpą. Įgijau lėktuvo mechaniko specialybę, nors jau tuo metu alkoholis liejosi per kraštus. Baigus mokslus, baigėsi ir pajamų šaltinis.

Savo noru išėjau tarnauti į Lietuvos kariuomenę, nes norėjau pailsėti nuo baliavojimų ir chaoso. Po metų tarnybos prasidėjo darbai, dar didesnis alkoholizmas. Nežinojau ką daryti, nes per tai prarasdavau darbus. Sudegė namas tėviškėje, mirė ir tėvas ir visi seneliai jau buvo išmirę... Lietuvoje prasidėjo krizė ir teko emigruoti į užsienį. Pirmus dvejus metus ir ten turėjau tą pačią alkoholio problemą. Grįžtant į Lietuvą neparsivežiau beveik jokių santaupų ir vienu metu net atsidūriau gatvėje penkioms dienoms.Buvau katalikas ir nieko neliko, tik paprašyti Dievo supratimo, nes pasiekiau dugną.

Vėl atsirado galimybė išvažiuoti į užsienį, o ten pragyvenau blaivybėje tris metus. Atsirado galimybės, parsivežiau į Lietuvą pinigų ir įsigijau būstą Kaune. Tą blaivybės laiką, dalyvavau visuomeniniuose reikaluose, kovojau prieš neteisybę, tikėjau kad Lietuvoje padarysiu tvarką, galvojau pasikeis aplinka, pasikeis ir žmonės. Rašiau straipsnius, kviečiau žmones prisijungti, bet dauguma tik šaipėsi. Atėjo didelis nusivylimas ir vėl pradėjau gerti.

Per aštuonerius metus chaoso, buvo minčių, kad numirsiu arba išprotėsiu. Niekur neradau savęs, o darbus per priklausomybę vis prarasdavau. Bandžiau kodus, Minesotos programą, Anoniminius alkoholikus – nepadėjo niekas. Vėl atsidūrus momente, kai niekas negali padėti paprašiau Jėzaus Kristaus pagalbos. Ir Jis mane išgirdo!

Vaikystės draugas, su kuriuo gyvenau globos namuose, ir jo žmona buvo tapę krikščioniais ir mane pakrikštijo. Katalikybę jau buvau išaugęs, tikėjau tik Aukščiausia Jėga. Vis galvojau, kokia yra priežastis, kad jau kelintą kartą negalu savo jėgomis ištrūkti iš užburto rato. Trukdė seni charakterio bruožai, kurie atėjus sunkumams ir nusivylimams vėl paskatingavo paslysti. Bet Viešpats pastatydavo ant kojų. Alkoholis tapo ne traukos objektu bet pasibjaurėjimu, kaip vaikystėje.

Deja, turėjau skolų, per jas pardaviau butą, nusipirkau mažesnį bendrabutyje, bet ten buvo labai nesmagu ir nepatogu gyventi vedant blaivų gyvenimą. Nusprendžiau pakeisti gyvenamą vietą, nes labai norėjau ramybės. Pardavus bendrabučio kambarį po ilgų paieškų, įsigijau butą Naujojoje Akmenėje.

Per gyvenimą, susidėvėjo stuburas, tai negaliu bet ko ir dirbti. Tam rajone darbų mažai, po gerų metų laiko, teko grįžti į Kauną pardavus būstą N. Akmenėje. Buvo labai keista nuomotis, kainos didžiulės, bet ko nuomotis negalėjau, nes jau dešimt metų auginu katę ir su gyvūnu ne visur priima.

Nusibrėžiau tikslą išlaikyti teises, rasti vairuotojo darbą, nes dėl sveikatos negaliu daug ko daryti. O santaupos akyse tiesiog tirpo ir nežinojau ką reikės daryti toliau, nes artėjo ir šildymo sezonas. Kadangi tikslas buvo vairuotojo pažymėjimas, dirbti nėjau, tikėjausi greito rezultato su teisėm, bet apsirikau. Vėl atsirado nežinomybė ir nerimas dėl ateities.

Vėl paprašiau Jėzaus Kristaus pagalbos, klausiau ką daryti. Atėjo mintis pabendrauti su senu tikėjimo broliu. Jis papasakojo apie „Gerumo rankas“. Buvo nedrąsu ir gėda, bet nuleidęs galvą ėjau paprašyti jų pagalbos. Ir ką jūs galvojat, jie man padėjo! Priėmė net su kate! Tai esu labai dėkingas Dievui, nes tik per Jo Malonę ir rūpestį mane Jis atvedė į šiuos namus.

Esu dėkingas VšĮ „Gerumo rankos“ įkūrėjams ir darbuotojams, tegul juos laimina Dievas! Lietuvoje tokia pagalba yra kaip angelo sargo prieglobstis, nes žmonės patenka į įvairias situacijas gyvenime, o čia galima rasti pagalbą kurios labai reikia norint išspręsti problemas ir atsistoti ant kojų. Gyvendamas čia aš išsilaikiau vairuotojo teises ir pradėjau dirbti pavežėju. Mano gyvenimas pradėjo taisytis ir dabar tvirtai tikiu, kad viskas bus gerai.

Visi kurie dabar yra kančioje linkiu įsileisti Dievą į savo širdį ir jis jums parodys jūsų kelią.