Nijolės istorija

Nijolė (45 metai)

Esu kilusi iš Jonavos rajono, mažo kaimo, kur turėjau šeimą ir namus. Augau su broliu, kurį labai mylėjau, rūpinausi nuo vaikystės. Deja, tėvas mėgo išgerti. Visas kaimas pilstuką gerdavo. Išgėrusio jo bijojau, sėdėdavau pasislėpusi ir laukdavau kol užmigs. Mama negėrė, bet santykiai su mama buvo savotiški. Ji man vadovauti norėdavo, o gal, tiesiog, labai saugojo. Kad ir kaip ten buvo, aš juos labai mylėjau, abu jie buvo geri žmonės, tik alkoholis...

Aštuoniolikos įstojau į profesinę mokyklą, mokiausi vytelių pynimo. Ten buvo žiaurios sąlygos. Vytelių neduodavo, reikėjo lauke prisirinkti. Kiekvienam darbui reikėdavo ir skirtingų dydžių, ir pačių įvairiausių. Eidama į mokyklą neturėdavau ką valgyti, o nevalgius dvi ar tris paras, labai sunku galvoti, labai sunku mokytis. Sėdėdavau, skrandis gurgdavo, apie nieką negalėdavau galvoti, organizmas buvo stipriai nusilpęs. Niekaip negalėjau mokyklos baigti, todėl mečiau. Dabar labai gaila, bent vieną profesiją turėčiau.

Reikėjo pinigų, tai įsidarbinau į lentpjūvėje. Gaminau ąžuolo lentas. 1-3 metrų lentas reikėjo supjauti, sudėlioti pagal ilgį, pagal plotį. Nuo tokio fizinio darbo buvau tiek sukūdus, kad man net pačio mažiausio dydžio rūbai buvo per dideli. Ten dirbau apie du metus ir išėjau. Buvau dvidešimt vienerių. Mirė tėtis ir tada viskas pasikeitė.

Pradėjau ieškoti kito darbo, išėjau dirbti indų plovėja restorane. Padėjo man susirasti kambariuką, kad gyvenčiau mieste. Darbo valandos buvo ilgos, dirbau iki nakties, bet nebuvo ką daryti. Dirbau kelis metus ir išėjau, nes buvo per sunku. Tada radau kitą darbą, lengvesnį, kepyklėlėje, ten patiko, bet trumpai padirbau ir išmetė. Turbūt kažkuo netikau. Nesiginčijau, nieko neturėjau artimo, kad kas galėtų paaiškinti kaip elgtis. Daug darbų pakeičiau, norėjosi vis siekti kažko daugiau, bandydavau, bet vis grįždavau į pačią pradžią. Galiausiai viena pažįstama pasiūlė išvažiuoti į Angliją dirbti aukle jos vaikui. Pinigų nedaug pasiūlė, bet tikėjausi, kad užsienyje kažko daugiau pasieksiu.

Dirbdama pas ją turėjau tik vieną laisvą dieną per savaitę, stipriai ten mane spaudė. Tačiau jos vyras prarado darbą ir turėjau išsikraustyti. Vėl viskas iš naujo. Su tos pačios pažįstamos pagalba išvažiavau į Ispaniją, skinti alyvuoges. Iš nevilties būčiau ėmusi bet kokį pasiūlymą.

Priėmė šiltai, šeimininkai daug žemės turėjo, tai darbo netrūko. Aš jiems iš karto pasakiau, kad neturiu pinigų susimokėti už gyvenimą, kad padirbsiu ir tada atsiskaitysiu. Paliko mane vieną tuose laukuose dirbti, vis prisigalvodavau, kad, o jei kas dabar ateis, mane užmuš, visko galėjo nutikti. Bet aš buvau su tokiu tikėjimu, kad reikia dirbt, nes valgyti iš kažko reikia. Mėnesį taip pagyvenau, iš tos vienatvės depresuoti pradėjau.

Vieną dieną atvažiavo šeimininkė ir pasakė, kad atvažiuoja jos draugė čia gyventi ir turiu issikraustyti. Nieko ten nepažinojau… Ji mane supažindino su tokiais žmonėmis, pas kuriuos aš galėsiu dirbti. Pasipuošėm, nuvažiavom susipažinti, tie šeimininkai jau metuose, bet turėjo sūnų mano metų. Pradėjom draugauti, patiko jis man labai. Susiklostė tokia situacija, kad aš ėjau pas jį gyventi, nes nebuvo kitos išeities.

Gyvenom mes kartu, viskas buvo gražu, tik labai bijojau, kad jo tėvai negalvotų, kad aš su juo tik dėl pinigų. Kartais neimdavau pinigų už darbą, tai jie ant manęs labai pykdavo, bet man taip geriau buvo. Su tuo vyru labai mylėjom vienas kitą. Tik buvo viena problema... Jis mėgdavo išgerti. Aš jam nesakiau, kad man tai problema, o tiesiog tyliai atsitraukiau. Grįžau į Lietuvą. Tik grįžus aš jam paskambinus pasakiau, kodėl aš jį palikau. Jis verkė, verkiau ir aš. Labai širdį skaudėjo, bet kitaip negalėjau.

Nuo to laiko man prasidėjo labai sunki depresija. Pradėjau gailėtis, graužti save. Kreipiausi į gydytojus, išrašė vaistų, nuo kurių buvau kaip zombis. Labai norėjau su kažkuo pasikalbėti, o neturėjau su kuo. Gatvėje prieidavau prie žmonių ir pradėdavau jiems pasakoti. Gal jie iš manęs juokėsi, gal ir tyčiojosi, bet man buvo lengviau, kad aš išsišnekėjau.

Glaudžiausi pas drauge, bet ten galėjau būti tik naktimis, nes ji pati su drauge nuomavosi kambarį, ten svečių neleisdavo, tai tik slapta permiegodavau ir visą dieną praleisdavau parke ant suoliuko. Dirbti jėgų nebuvo, bet nepasidaviau, ieškojau, buvau radus tokį valytojos darbą, bet labai sunku.

Ta draugė, pas kurią glaudžiausi, turėjo draugę dirbančią socialinėje slaugoje, kaip ir sužinojau apie „Gerumo rankų“ namus. Nuėjau ten prašyti pagalbos. Aš taip laukiau to skambučio! Tokia viltis tai buvo. Vos sulaukusi skambučio iš karto atėjau su visais daiktais ir iškart apsigyvenau.

Pradžioje buvo baisu, nelabai pasitikėjau žmonėmis, galvojau, kad ir čia mane gali apgauti, bet greitai pamačiau, kad čia visai kitokie žmonės. Net kai mirė brolis, man su viskuo padėjo, viena, būčiau nežinojusi kur kreiptis. Dabar jau atsirado pasitikėjimas ir žmonėmis ir savimi. Šiandien aš lankau savęs pažinimo centrą, dirbu, sportuoju, atsirado noras puoštis. Pradėjau daugiau bendrauti su kitais. Jaučiuosi gyva.

Žinot yra tokia daina, kurioje dainuoja: „Imk kelionės lazdą, nors ir kelio nežinai...“ Norėčiau visiems pasakyti, kad imkit ir darykit, išeitis vis tiek kažkur yra. Nepasiduokit.