Makso istorija

Maksimas, (17 m.)

Prisimenu, kai buvau mažas, kartu su tėčiu statėme namą. Jau tada galvojau, kaip norėčiau ir aš mokėti statyti namus, svajojau, kad užaugęs taip pat pastatysiu namą savo šeimai. Tačiau greitai tėčio mano gyvenime neliko. Pamenu, kaip žiemą būdamas aštuonerių metų buvau užsilipęs ant palangės, draugas kvietė išeiti į lauką, o aš netyčia paslydau ir iš antro aukšto įkritau tiesiai į didelę pusnį. Man nieko neatsitiko, tačiau nuo to laiko supratau, kad bijau aukščio. Tik vėliau nusprendžiau įveikti savo baimę ir pradėjau užsiimti „parkūru“. Esu ganėtinai užsispyręs, tad nesunkiai pasiekiau savo tikslą ir baimę nugalėjau.

Gyvenau su mama, vyresniu broliu ir seneliais. Kai man buvo 14 metų, senelis, kuris buvo mano autoritetas, mirė. Nors jau gulėjo ligoninėje, tačiau nesitikėjau, kad atsisveikinti teks per jo gimtadienį. Prisimenu, kaip mes kartu vaikščiodavome po kiemą, lesindavome paukščius ar eidavome pasivaikščioti prie jūros.

Po senelio mirties daug dalykų mano gyvenime pasikeitė. Nors man patiko (ir vis dar patinka) fizika, chemija, matematika, pradėjau praleidinėti pamokas mokykloje, vėliau ir elgesys pasidarė bendruomenei nepriimtinas, todėl iš mokyklos mane išmetė. Pradėjau mokytis suaugusiųjų mokykloje, tačiau ten pamokos vyko nuotoliniu būdu, tad buvo dar lengviau jas praleidinėti. Taip vis daugiau laiko pradėjau leisti kieme su draugais. Tokiu būdu gyvenime atsirado žolės rūkymas ir platinimas, pradėjau užsidirbti nemažai pinigų, kuriuos norėjosi kur nors išleisti. Viename draugų susibūrime pabandžiau kokainą ir man patiko. Tik vėliau supratau, kad vos per vieną naktį įgijau priklausomybę. Po to gyvenime atsirado ir heroinas. Pirma rūkiau, vėliau pradėjau ir leistis. Apie leidžiamą heroiną draugai nežinojo, tačiau sužinoję atkalbėti nebandė, priešingai – prisijungė. Galiu drąsiai pasakyti, kad heroinas tikrai kiekvieną pabandžiusį atves į kalėjimą. Per dieną išleisdavau maždaug 100-200 eurų, tad gan greit pradėjau vogti. Dažniausiai vogdavau iš parduotuvių, įmonių. Kai permąstau šiuos įvykius, suprantu, kad atsidurti kalėjime nebuvo mano „dugnas“ – jeigu nebūčiau atsidūręs čia, gali būti, kad jau būčiau perdozavęs.

Iš tiesų čia esu jau antrą kartą. Po pirmojo išėjimo nesugebėjau susitvarkyti su abstinencija ir vėl įnikau į narkotikus, todėl ir vėl čia patekau. Tačiau šįkart su medikų priežiūra man pavyko įveikti abstinencijos keliamus iššūkius ir tikiu, kad daugiau niekada nebeisiu narkotikų keliu. Nieko nekaltinu dėl to, kad esu čia – suprantu, kad kaltas esu aš pats. Laisvėje manęs laukia šeima: mama, brolis, močiutė ir draugė. Čia būnant rusena vienintelė viltis – išeiti. Dabar mano kasdienybė gan nyki: atsikelti, pusryčiauti, dirbti (esu atsakingas už laiptinės tvarką) ir ateiti į mokyklą. Noriu čia baigti vidurinę ir įgyti suvirintojo profesiją. O kai buvau mažas, svajojau būti advokatu.

Jei galėčiau pakeisti vieną dalyką savo gyvenime, norėčiau savo kelią eiti tiesiai, neklausydamas kitų. Kai mąstau, kokias savo savybes vertėtų puoselėti, pirmiausia į galvą ateina mintis, kad norėčiau geriau valdyti savo užsispyrimą, kad šis vestų link užsibrėžtų tikslų. Taip pat norėčiau tobulinti savo strateginį mąstymą. Tačiau džiaugiuosi, kad per visą savo gyvenimą sugebėjau neprarasti linksmumo, išmokau išklausyti žmones ir nebrukti savo nuomonės, turiu gerą humoro jausmą ir esu kantrus. Tikiu, kad šios savybės turės teigiamos įtakos ateityje.

Tenka pripažinti, kad nors artimiausiais žmonėmis, savo šeima, pasitikiu, tačiau visais kitais žmonėmis man pasitikėti sunku. Nemanau, kad kada galėsiu lengvai pasitikėti, tačiau tikiu, kad pasitikėjimą gali nusipelnyti visi, kurie moka vertinti žmogų. Prisimenu, kad tą dieną, kai mama sužinojo, jog aš esu įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, ji labai supyko. Ir aš nesugebėjau valdyti emocijų – taip pat ant savęs supykau ir kuriam laikui išėjau iš namų. Vis dėlto, emocijoms atslūgus, grįžau, o dabar jau pamenu ir mamos žodžius: „Tave pagaus“. Taip ir atsitiko. Dabar gerai suprantu, kad viską, ką darome, reikia daryti su protu. O kai susimąstau, ko čia būdamas ilgiuosi, tenka pripažinti, kad mamos apkabinimo man trūksta labiausiai.

Jei manęs paklaustumėt, ar turiu svajonę savo gyvenimui, tektų gerokai pasukti galvą. Visgi labiausiai noriu sekti geraisiais pažįstamų pavyzdžiais. Tad ateityje norėčiau įkurti įmonę. Kadangi man patinka piešti, manau, kad tai galėtų būti drabužių įmonė – norėčiau juos kurti.

Noriu ir sau, ir kiekvienam palinkėti, kad niekada savęs nenuvertintumėme, net jeigu ir esame didelėje bėdoje. Visada yra kelias, kuriuo galima eiti išlipus iš sunkumų.