Kęstučio istorija

Kęstutis (31 metai)

Užaugau Šiaulių rajone, neturtingoje šeimoje. Turėjau dar brolį. Apie vaikystę neturiu daug ko gero prisiminti, turėjom ūkį, daug dirbdavom, buvo tikrai sunku. Santykiai su tėvais buvo neblogi, labai spaudė mus mokytis, bausdavo už prastus pažymius. Gaudavau ir su diržu, ir klūpėti tekdavo. Didžiausia problema šeimoje buvo finansai. Nuo pat mažens buvau savarankiškas, tai nelabai jaučiau, kad turiu vaikystę.

Šeimoje augome iki šešiolikos metų, po to patekome į vaikų namus. Namuose paskutiniu metu, prieš atvažiuojant socialinėms darbuotojoms, jausdavausi nesaugiai, tėvai gerdavo, mušdavo mus. Dažnai net nežinodavau už ką mus sumušė, grįžom su močiute iš daržo, tėvai buvo išgėrę ir prasidėjo... Už mušimus ir paėmė mus su broliu.

Globos namuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ten susipažinau su mergina. Draugavom, norėjom ištrūkti iš tų globos namų ir gyventi savarankiškai. Pradėjom lauktis vaiko ir prasidėjo gyvenimas. Kadangi globos namuose ji negalėjo būti nėščia, mus išleido gyvent pas jos mamą, davė leidimą susituokti, o po to vėl sugrąžino į tuos vaikų namus.

Sulaukę pilnametystės persikėlėm į socialinį būstą, ten už sutaupytus pinigus nusipirkom visus baldus. Būstą gavom kaime, kur nieko nebuvo, nei darbų, nieko. Pradėjom pyktis, nesutarti, prasidėjo išdavystės... Per Kalėdas nuvažiavom pas mamą, jos abi ten prisigėrė, susimušė, išsikvietė policiją. Pasisakė, kad turi vaiką ir vaiką paėmė. Aš neturėjau nei darbo, nei pinigų, negalėjau vaiko auginti.

Tuo metu jau net nežinojau ką kaltinti, ar save ar ją… Du metus bandėm išsiskirti, nes ji dar daugiau vaikų susilaukė, visi su mano pavarde, tai tikrai buvo sudėtingų reikalų. Neturėjau jokių artimų žmonių, kurie mane palaikytų, ar man padėtų. Su tėvais buvau nutraukęs santykius, turbūt iš pykčio už sunkią vaikystę.

Po kiek laiko, susitaikiau su mintim, kad nieko neišėjo, grįžau atgal pas tėvus, pradėjau dirbti ir gyvenimas buvo toks paprastas, darbas-namai. Persikėliau į Kauną, kur gavau darbo pasiūlymą. Patiko, likau ir sakiau, kad daugiau tikrai niekada negrįšiu į kaimą. Susipažinau su kita mergina ir mums gimė dukra. Gyvenimas pradėjo gerėti, kol neprasidėjo pykčiai su drauge ir ji mus su dukra paliko, pabėgo pas sesę. Ji turėjo visokių ligų, grasino, kad nužudys tiek vaiką, tiek mane. Mus pradėjo stebėti socialinės darbuotojos, matė, kad mama sunkiai susitvarko ir jai pranešė, kad negali auginti vaiko. Paskambino man ir pasakė, kad turiu pasiimti auginti vaiką arba paims ją į vaikų namus. Tikrai nenorėjau prarasti ir antro vaiko, net negalvodamas sutikau.

Nuomojausi būstus kur tik galėjau, kai dukra pradėjo lankyti darželį vėl pradėjau dirbti laikinus darbus, buvo sunku, nes turėjau daug skolų. Dirbau įvairius pagalbinius darbus visur kur tik priimdavo.

Buvo labai sunku, tačiau didžiausias sunkumas buvo, kai sužinojau, kad mirė mama... Pradėjau gerti. Nemaniau, kad tai didelė problema, bet slėpiausi. Po kurio laiko ir tėvas pasitraukė iš gyvenimo. Po šio smūgio pradėjau gerti kiekvieną dieną. Buvo taip sunku pakelti tą skausmą, kad tik alkoholis padėdavo užsimiršti. Gerdavau ir su kompanija, gerdavau ir vienas.

Vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Gerumo rankų“ namų su pasiūlymu pas juos apsigyventi ir gauti pagalbos. Iš pradžių galvojau, kad jau sulaukiau savo socialinio būsto eilės, bet atvykęs sužinojau, kad čia tik laikinai, bet man ne tik duos stogą virš galvos, bet ir visokią man kitą reikiamą pagalbą.

Apsidžiaugiau, kad galėsiu čia gyventi, man čia viskas daug arčiau, patogiau. Sutaupysiu daug laiko. Pavyks ir pinigų susitaupyti ateičiai. Nebuvo sunku priimti pagalbą, nes man jos tikrai labai reikėjo. Tik bijojau pasakyt, kad turiu problemą su alkoholiu. Ar gal net pats netikėjau, kad ją turiu. Galvojau, kad jei pasakysiu, iš manęs atims vaiką. Tačiau čia dirbantys žmonės vis tiek, pastebėjo tai. Daug pokalbių turėjau su jais. Pradžioje neigiau viską, bet laikui bėgant supratau, kad reikia šios problemos atsikratyti, nes galiu prarasti dukrą.

Jau kuris laikas esu blaivas ir blaiviomis akimis galiu matyti kaip auga mano dukra. Ji didžiausia mano motyvacija nepalūžti. Dabar lankau visokius tobulinimosi kursus, sunku, bet įdomu. Su darbais dar sunku, bet esu motyvuotas dirbti. Tikrai net nenoriu pagalvoti apie tai, kaip gyvenau. Nei už ką, ten negrįžčiau.

Esu dėkingas už tai, kad darbuotojai mane motyvavo stengtis tam, kad dukra nepakliūtų ten, kur pirmasis vaikas, bet dėl pirmo vaiko aš ir nelabai ką padariau, tik palankiau kelis kartus ir viskas. Tiesiog, buvau labai jaunas, vienas ir nežinojau, ką daryti. Dabar jau nieko negaliu pakeisti.

Žinau, kad bus dar tų iššūkių, bet dabar labai noriu susirasti gerą darbą ir atiduoti visas skolas. Daugiau nebedaryčiau tokių kvailų sprendimų, kurie privestų prie skolų. Prie skolų ir alkoholis labai priveda, tai dabar esu protingesnis, daugiau taip nedaryčiau.

Norėčiau visiems, kuriems dabar yra sunku, palinkėti, kad reikia stengtis pačiam, niekas už tave nieko nepadarys. Nenusiriskit į dugną ir ieškokit pagalbos.