Haroldo istorija

Haroldas (19 m.)

Esu klaipėdietis, augau šeimoje su vyresniu broliu ir dviem jaunesnėm sesėm. Buvau gan aktyvus vaikas, mokykloj mane vadindavo padauža – trukdydavau pamokose, vis judėdavau, sulaužydavau pieštukus ir t.t. Nepaisant visko, tėtis man buvo labai geras, vykdavom pas jį į Suomiją, kai jis ten dirbo. Ir guminukų pripirkdavo, ir meilės niekada netrūko, labai mane lepino ir prižiūrėjo. Aš jį vadinu tėčiu, nes jis mane augino nuo trijų mėnesių, tačiau turiu ir biologinį tėvą, su kuriuo susipažinau gerokai vėliau, kai man buvo jau šešiolika metų. Kaip aš apie jo, taip ir jis apie mano egzistavimą nieko nežinojo, pats buvo sėdėjęs kalėjime apie dešimt metų. Nežinau, gal aš iš jo paveldėjau polinkį nusikalsti.

Būdamas trečioj ar ketvirtoj klasėj pradėjau vogti saldainius. Susiradau du draugus, su kuriais mokiausi apie ketverius metus. Jie nebuvo gera kompanija – kartu su jais pradėjau rūkyti ir vartoti alkoholį. Vėliau padaugėjo tokių draugų, vis dažnėjo vagystės, pabėgimai iš namų. Tiesa, pirmiausia aš vogiau iš savo namų, nes mama man neduodavo pinigų. Tėtis mane bardavo, absoliučiai nepritarė mano elgesiui ir labai norėdavo, kad sustočiau, nesielgčiau netinkamai. Deja, aš nustojau jo klausyti, vėliau ir apskritai bendrauti. Kai man buvo maždaug 17 metų, tėtis teismo salėje mane labai apjuodino, sakė, kad aš sesėms duodavau narkotikų, bet tai netiesa – sesėms niekada nedaviau narkotikų, vartodavau pats ir tik su draugu. Tą kartą tėtis manęs atsisakė, taip mūsų ryšys visiškai nutrūko.

Buvo laikas, kai mane kasdien namo parlydėdavo policija. Nors draugai man siūlė pereiti prie leidžiamų narkotikų, nesu jų bandęs. Supratau, kad jei pereisiu, tai tikrai prarasiu viską. Dažniausiai vartodavau žolę, amfetaminą ir ekstazį. Tada mano gyvenime atsirado reabilitacijos – tiek mamos iniciatyva, tiek ir mano paties, nes norėdavau nustoti vartoti. Bandydavau atsitraukti nuo tų draugų ir nuo narkotikų. Bet abstinencijos poveikis laimėdavo – aš vis pabėgdavau iš reabilitacijų.

Per draugo, su kuriuo vartodavom, mamą buvau gavęs darbą. Su tuo draugu mes vis dar bendraujam, jis laisvėje, vis dar mokosi. Uždirbdavau apie 250 eurų per savaitę, bet tuos pinigus „prataškiau“ visokioms linksmybėms. Sunkesni nusikaltimai mano gyvenime prasidėjo, kai buvau septyniolikos: žmonių plėšimai, sunkūs kūno sužalojimai, muštynės. Dėl šitų nusikaltimų čia ir esu. Aš niekada neplėšiau senyvo amžiaus žmonių ir moterų – nekilo ranka. Rinkdavausi vyrus iki maždaug 40 metų – visuomet galvojau, kad vyrai stipresni, pakovos už save.

Bandžiau ne kartą atsistoti ant kojų ir pradėti gyvenimą iš naujo. Kai būdamas reabilitacijoje galvodavau, kad pavyks, būdavau pakylėtas. Ir stengdavausi, bent mėnesį išgyvendavau švariai, bet jei sutikdavau draugą, visuomet pritrūkdavau valios ir „atkrisdavau“.

Aš jau buvau išėjęs į laisvę, tik pažeidžiau taisykles, todėl ir vėl čia esu. Čia gyvenant nėra vilties, vien tik spygliuotos vielos ir kasdienė rutina. Kai buvau laisvėje, netikėtai sutikau savo brolį. Pasisveikinau, bet gilesnio pokalbio nebuvo. Mano brolis niekada neturėjo reikalų su policija. Jis gyvena atskirai, turi savo būstą, automobilį, darbą. Norėčiau lygiuotis į savo brolį ir turėti tokį gyvenimą, bet nemanau, kad turiu daug šansų. Jei būčiau anksčiau susimąstęs ir sekęs jo pėdomis, dabar tikrai nebūčiau čia. Abejoju, kad dabar yra kelias atgal.

Tėvai prieš kelerius metus išsiskyrė. Su sesėmis aš pabendrauju. Jos mane pamačiusios visuomet bėga į kiemą, mėgsta suptis. Ne taip seniai su jomis ėjome pas močiutę (mamos mamą). Ji visada mus visus mylėjo, duodavo ir pavalgyt, ir pinigėlių. Ir paskutinį kartą davė. Aš visuomet stengdavausi ją aplankyti.

Mano mama, deja, bet per visus šiuos metus, kol aš ėjau nusikaltimų keliu, prasigėrė ir dabar yra visiška alkoholikė. Kai pirmą kartą grįžau į laisvę, namuose radau jos draugus, o ne ją. Butas buvo panašesnis į landynę nei į gyvenamąsias patalpas. Su vienu draugu viską valėme, tvarkėme, perdažėme – kiek tik jėgos ir galimybės leido. Nežinau, ką rasiu šįkart grįžęs.

Antrą kartą čia, kalėjime, atsidūriau birželio pabaigoje. Tuomet gavau šaukimą į policiją. Mama sakė, kad būtinai nuvykčiau, kad tik nebūtų blogiau. Kai nuvykau, mane atvežė tiesiai čia. Mano mama vis dar nežino, kur aš esu, bet aš negaliu su ja susisiekti – bandžiau skambinti, tačiau numeris išjungtas. Brolis taip pat nebendrauja su mama, nes mato, kad ji jau paskendusi priklausomybėje. Dar kartais bando užstoti, tačiau ir pats yra nusivylęs. Sesės irgi nebendrauja, gyvena atskirai su tėčiu. Bet aš dar grįšiu pas mamą, jei reikės, ir vėl sutvarkysiu tą butą. Į laisvę išeisiu jau netrukus, spalio 3 d. Tikiu, kad daugiau į kalėjimą nebegrįšiu. Turiu tikslą – išmokti sakyti „ne“. Be to, išėjęs noriu dirbti ir daug, kad neliktų laiko netinkamiems draugams ir laisvalaikiui.

Esu kantrus, draugiškas, darbštus ir kruopštus. Kai buvau mažas, man patikdavo piešti. Norėčiau išsilaikyti vairavimo egzaminą ir gauti vairuotojo pažymėjimą, o labiausiai noriu ugdyti valią. Išėjęs į laisvę bandysiu darbuotis kartu su savo biologiniu tėvu. Žinau, kad tai bus fizinis darbas, bet aš tokio nebijau. Aš ilgiuosi savo šeimos (sesių, mamos ir brolio), taip pat krikštatėvių – su jais gerai sutariu.

Apie laisvę galvoju ir jos laukiu. Man bus svarbu dirbti, nes be darbo tai jau tikrai nieko nebus. Manau, kad kiekvienam žmogui reikia susiimti ir žiūrėti į ateitį, o ne gyventi praeitimi. Jei neplanuosim savo ateities, užsisėdėsim praeityje, o su tuo šėšėliu galim savo ateitį ir prarasti. O svarbiausia – nereikia greitai „pravartoti“ savo galvos.