Eriko istorija

Erikas (17 m.)

Esu iš Prienų, ten augau su tėvais ir vyresniu broliu. Jau penkeri metai kaip turiu jaunesnę sesę, džiaugiuosi, kad ja mama rūpinasi labiau negu jai išėjo pasirūpinti mumis. Kai mes augom, namuose tėvų praktiškai niekada nebūdavo: tėtis daug gėrė, o mama, priešingai, – visai nevartojo alkoholio, bet labai daug dirbdavo. Mano tėvas buvo blogas žmogus – ne tik gėrė, bet ir mušdavo mus visus, rėkdavo, ne kartą yra išvaręs iš namų, jei, pavyzdžiui, paprašydavau naktim prieš mokyklą šiek tiek tyliau „švęsti su draugais“. Jis mokėjo sudaryti respektabilų įvaizdį, labai profesionaliai manipuliuodavo žmonėmis. Manau, šią savybę iš tėvo perėmiau ir aš.

Kiek atsimenu save mokykloje, pradinėse klasėse man labai gerai sekėsi. Nuo penktos klasės prasidėjo mano kitokio gyvenimo kelionė: per brolį susipažinau su netinkamais draugais, kurių ratas tik plėtėsi. Jau vienuolikos metų mano gyvenime atsirado pirmi pabandymai rūkyti, vartoti alkoholį. Mokykloje buvau pastebėtas, nes nešdavausi alkoholio, todėl jau dvylikos metų atsidūriau vaikų raidos centre Vilniuje. Ten susipažinau su vyresniais vaikais, kurie primokė visokių gudrybių. Man buvo paskirti vaistai, bet aš jų negerdavau. Kai grįžau namo, bandžiau būti geras, bet vėl susitikau su senais draugais ir grįžau į jau pažįstamas vėžes. O nuo septintos klasės mano gyvenime atsirado dar daugiau narkotikų: praktiškai viskas, ką tik galima gauti. Tik aš niekada nevartojau leidžiamų narkotikų: pats bijau adatų ir matyti savo kraują, todėl nebuvo sunku atsisakyti.

Prisimenu, kaip prisižiūrėdavau filmų apie mafiją. Ten visi atrodydavo tokie „kieti“, todėl tiesiog natūraliai bandydavau į juos lygiuotis. Kartu su draugais vykdydavom nusikaltimus: tai dviratis pavogtas, tai žmogus sumuštas ir pinigai atimti. Vogdavau iš parduotuvių: visą kasą arba prekes. Iš tiesų, mano gyvenime atsirado labai dideli pinigai, o su jais ir automobiliai, kokybiški vardiniai drabužiai, merginos. Nors pats nesitikėjau, bet susirasti merginą, kai esi finansiškai nepriklausomas ir gražiai atrodantis, būdavo labai lengva. Jos taip pat žinodavo, kad su manimi bus saugu, tikrai niekas nedrįs jų nuskriausti. Turėjau ne vieną automobilį, ne vieną ir sudaužiau. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, bet vairavimas be vairuotojo pažymėjimo ir dužę automobiliai buvo mano mažiausios problemos lyginant su kitais nusikaltimais.

Kalbant apie mokslus, pusantrų metų man teko mokytis ir Alsėdžių S. Narutavičiaus gimnazijoje, kuri yra žinoma kaip kadetų mokykla. Nors ir nežibėjau akademiniais pasiekimais, tačiau nė karto nebuvau paliktas klasėje antriems metams. Visuomet užtekdavo gudrumo mokėti viską, ko reikia. Taip pat pusantrų metų gyvenau Gruzdžiuose, vaikų socializacijos centre. Paskutinę gyvenimo šiame centre dieną mirė mano tėtis, tuo metu buvau penkiolikos. Išėjęs važiavau tiesiai į laidotuves. Kaip minėjau anksčiau, mano tėvas mokėjo sudaryti gerą įvaizdį, tad laidotuvėse buvo susirinkę tie, kurie jį matė kaip gerą vyrą, tėvą, žmogų. Bet man, kai sužinojau apie jo mirtį, palengvėjo.

Savo gyvenime ne tik vartojau narkotikus, bet ir jais prekiavau. Esu kruopštus, tad į šią veiklą taip pat žiūrėjau atsakingai – visuomet būdavau dėmesingas savo klientams. Negaliu pasakyti, kad gyvenime nebuvo muštynių – buvo ir daug. Bet aš nemėgdavau muštis, nenorėdavau, kad manęs žmonės bijotų, niekada neturėjau tokio tikslo. O ir reikalų nesinori turėti su tais, kurie problemas sprendžia muštynėmis. Be to, aš manau, kad negražu jėga atiminėti iš silpnesnių, reikia sugebėti gudrumu iš stipresnių pasiimti tai, ko tau reikia.

Kalbant apie pasitikėjimą, mano galva, toks dalykas įmanomas tik tarp šeimos narių ir gerų draugų. Kitus žmones galiu gerbti, bet ne pasitikėti. Žinoma, draugai irgi išduoda – mūsų buvo apie 20 draugų, dabar yra likęs tik vienas. Iš visos kompanijos dalis išvyko gyventi į užsienį, dalis jau mirę. Žinau, kas yra manipuliacija, nes manimi irgi manipuliavo. Tačiau daugiau neleidžiu tam atsitikti, esu atidus, kai renkuosi, su kuo bendrauti.

Vaikystėje aš sportavau, man labiausiai patiko lengvoji atletika. Taip pat buvo boksas bei badmintonas. Deja, nebuvo finansinių lėšų treniruotėms tęsti, tad teko sportą nutraukti. O ir apie tam tikrą mano elgesį žmonės žinojo (visgi Prienai nėra didelis miestas), tad ir pirštais badydavo. Nebuvo smagu būti tokioje aplinkoje. Mokykloj taip pat manęs bijojo, bet vis tiek norėdavo draugauti, nes žiūrėdavo kaip į „stogą“. Pas mus galiojo taisyklė – arba muša tave, arba muši tu, o juk niekas nenori būti sumuštas.

Kadangi buvau padaręs daug nusikaltimų, teismai užtruko apie dvejus metus. Čia gyvenu jau daugiau nei vienerius metus, liko dar kiek daugiau nei dveji. Kai patekau į kalėjimą, nustojau vartoti narkotikus, todėl iškart atsidaro apetitas. Kitaip tariant, tik pakliuvęs čia pradėjau normaliai valgyti. Grįžau į mokslus, vėl sportuoju, mėgstu skaityti knygas. Netgi dirbti pradėjau, kas man yra neįprasta. Man gyvenimas čia geras, nes pagal vietinę subkultūrą pasisekė. Esu įsitikinęs, kad svarbu dieną pradėti su juoku: 5 sekundės juoko yra geriau nei 5 sekundės ašarų. O jei juokiesi rytais, tai ir nuotaika visą dieną geresnė būna. Deja, bet vilties aš čia nematau – kad išeisiu į laisvę aš žinau, tad vilties man tam nereikia. Apskritai, po to, ką teko per gyvenimą matyti (o patikėkit, buvo ir labai žiaurių dalykų), viltis apskritai skamba įdomiai. Pritariu posakiui, kad viltis – durnių motina. Galvoju, kad Dievas tokiems kaip aš nieko neduoda. Iš viso gyvenimo čia prisiminsiu tik dvi dienas: tą dieną, kai čia atsidūriau, ir tą dieną, kai iš čia išeisiu. Visos kitos dienos yra rutina.

Kai išeisiu, manau, kad iškart išvyksiu gyventi į užsienį, pas draugą. Jis man padės įsikurti ir susirasti darbą. Šiaip esu protingas ir linksmas vaikinas, įvaldęs retorikos meną, moku suintriguoti, sudominti žmones. Manau, kad esu pozityvus žmogus, bet ir emocionalus, prieš darydamas visuomet pasveriu galimybes. Turiu stiprią valią – tikiu, kad šios savybės man padės ateityje. Norėčiau būti draugiškesnis. Šiaip esu linkęs žmonėms padėti ir greitai atleidžiu.

Kai mąstau apie ateitį, galvoju, kad labiausiai norėčiau šeimos: vieno vaiko, žmonos, norėčiau namo ir darbo. Ką tikrai norėčiau veikti – daryti tatuiruotes. Pats jų turiu 26. Gal skambės paradoksaliai, tačiau visiems patarčiau iškart nesidaryti tatuiruočių – žmogus nori impulsyviai, bet jei palauktų bent mėnesį, vargu, ar norai būtų vis dar tokie patys, manau, norėtųsi mažiau. Čia būnant per metus laiko tik dviems vaikinams noras pasidaryti tatuiruotę nepraėjo. Galvoju, kad kai kurias savo tatuiruotes išėjęs į laisvę persidarysiu. Aš ilgiuosi laisvės ir visų galimybių: mokytis, keliauti, tobulėti.

Visiems palinkėčiau prieš ką nors darant gerai pagalvoti ir nieko neimti lengva ranka.