Eglės istorija

Eglė (26 m.)

Gimiau ir augau Kaune. Šeimoje buvome trys vaikai – aš, sesė ir dar brolį turėjau, amžiną atilsį jau. Augom sunkiai, nes labiausiai mums rūpėjo, kad būtų ką valgyt ir ką apsirengti. Daugiau niekas nerūpėjo. Buvo ir smurto, ir alkoholio. Tėtis ir mamą, ir mus mušė. Buvo griežtas, mokydavo mus, kad negalima rodyti savo silpnų vietų. Jei verkdavom, sakydavo verk, verk, mažiau myši... Mama mus gindavo, slėpdavo nuo tėčio pinigus, kad galėtų mus išleisti į ekskursijas su klase. Tokioje aplinkoje ir augau.

Su mama iki dabar palaikome gerus santykius, o su tėčiu neturime ryšio. Vaikystėje atrodė, kad šeimoje jaučiuosi saugiai, bet dabar suprantu, kad taip neturėjo būti. Dabar su sese pasikalbam, kaip mes galėjom augti tokioje aplinkoje ir mūsų nepaėmė, neišvežė į vaikų namus. Kaimynai viską matė, bet visi tylėjo. Manau, kad būtų buvę geriau, jei mus būtų paėmę…

Keturiolikos pradėjau lankyti sunkiąją atletiką. Ten bėgdavau nuo tėvų ir būtent ten jaučiausi saugiai. Atsimenu, kai uždarė sporto halę renovacijai mes su sese neturėjom kur toliau sportuoti ir rašėme laišką į federaciją apie situaciją, kad neturime kur sportuoti. Gavom atsakymą, kviečiantį paskambinti. Paskambinus pakvietė atvažiuoti į stovyklą, po to sekė antras, trečias kartas, kai pasiūlė pasilikti ten sportuoti. Net nedvejojau ir pasilikau. Tai man buvo pabėgimas iš labai baisios aplinkos.

Nors dar nebuvau pilnametė, pradėjau gyventi suaugusiojo gyvenimą, reikėjo maisto, reikėjo visko ir aš pradėjau dirbti. Darbo patirties turėjau jau nuo trylikos metų, kai dirbdavau pasitaikančius darbus pas ūkininkus, ar panašiai. Vaikystėje jei kažko norėdavau, tai tėvas sakydavo: „Eini ir užsidirbi“ ir mes su kiemo draugais eidavom rinkti metalą, jį priduodavom į supirktuvę. Kai tapau pilnamete darbo dienomim sportuodavau, dirbti nepavykdavo, tai susiradau darbą turguje, savaitgaliais prie gėlių, pindavau laidotuvių vainikus. Grįžus pas mamą ji pridėdavo maisto parsivežti, o tėvas iš kito kambario sakydavo: „Kam tu jai duoti, gi dirba, gali ir pati nusipirkti“.

Labai norėjau turėti gražią šeimą, norėjau vaikų. Nuo sporto laikų turėjau vaikiną, su kuriuo kelis metus draugavom. Jaučiau, kad ieškau vyriškos meilės, norėjau, kad mane globotų taip, kaip turėjo tėtis, norėjau saugumo ir meilės. Kaip matau dabar, ten nebuvo nei saugumo, nei meilės. Tas šeimyninis gyvenimas truko apie septynerius metus. Viskas atrodė gerai, bet gerai nebuvo. Radau tokį patį kaip tėvas…

Vaikystė buvo sunki ir tas įžengimas į suaugusiųjų gyvenimą sunkus, bet tai manęs nepalaužė. Baisiausias gyvenimo momentas buvo mirus broliui. Jis labai sunkiai sirgo, bet aš niekaip negalėjau su tuo susitaikyti. Man labai skaudėjo, bet aš tylėjau, niekam nesakiau. Buvau išmokyta būti stipri. Nutolau nuo sesės, nuo mamos, nuo visų, kad tik niekas neklaustų, kaip jaučiuosi. Aplinkiniai vis sakydavo, taigi viskas gerai, nieko čia jau nepakeisi, nereikia čia verkt, viskas, tai jau praeitis.

Tiesiog palūžau, nesusitvarkiau su savimi, kritau į priklausomybes. Viskas atrodė neįdomu. Atvažiuodavau į darbą ir, tiesiog, apsisukusi išvažiuodavau. Be jokios priežasties. Sėdėdavau mašinoj ir laukdavau, kad greičiau tik viskas pasibaigtų. Maldaudavau, kad paimtų mane iš šios žemės, nes tiesiog, ant tiek sunku buvo, kad nebegalėjau to panešti.

Pradėjau galvoti apie savižudybę. Ne tik galvoti. Buvau viską suplanavusi. Važiavau mašina, greitis didelis, norėjau trenktis kažkur, bet turbūt mane Dievas išgelbėjo.. Nusukau į šalį ir sustojau, o priešais mane pravažiavo fūra.

Kažkaip apie tai sužinojo mano sesė. Nesu tikra kaip. Būtent ji mane iš ten ištraukė. Kaip? Ji tiesiog pradėjo ant manęs rėkti ir tas sakinys pakeitė mano mąstymą ir padėjo man išlipti iš duobės. „Brolis neturėjo pasirinkimo gyventi, o tu dar vis turi ir nesinaudoji ta galimybe!“ Šitie žodžiai mane taip stipriai paveikė, kad išvažiavau į reabilitaciją keliems mėnesiams. Ten gerai papurtė smegenis.

Visada labai norėjau turėti vaikų, bet kol sportavau, tokių planų negalėjo būti. Gydytojai prognozavo, kad arba labai sunkiai pastosiu, arba visai nepastosiu. Bet vieną dieną sužinojau, kad laukiuosi. Kai sužinojau, dvejonių nebuvo, labai džiaugiausi. Žinojau, kad aš būsiu gera mama, nes labai myliu vaikus. Deja, mano vaikinas vaiko nenorėjo. Liepė pasirinkti arba būnam kartu, bet atsikratau vaiko, arba jei pasilieku vaiką, skiriamės. Susirinkau visus daiktus ir išėjau. Nepalaikom jokių santykių ir dabar, bet aš ir nenoriu.

Kai pastojau, gyvenau pas sesę ir išėjau nuomotis. Sąlygos buvo nekokios, nuomos kaina didelė, buvo sunku pragyventi. Bet tada sužinojau apie „Gerumo rankų“ namus. Sužinojau, kad yra galimybė gauti būstą ir dar daug kitokios pagalbos. Atėjau pasikalbėti su darbuotojais. Prašyti buvo labai sunku, nes aš niekada nieko neprašydavau. Buvau taip išmokyta, kad visada bandydavau viską tvarkyti pati, net pas artimus žmones nieko neprašydavau.

Kai gavau būstą „Gerumo rankų“ namuose, man labai palengvėjo finansiškai. Mano pajamos labai mažos, buvo sunku pragyventi. Kai čia atėjau, darbuotojai priėmė, kaip šeimos narę. Visada klausia kaip sekasi, ar nieko netrūksta. Aišku aš kartais nutyliu, kaip iš tikro jaučiuosi, bet žinau, kad jei pradėsiu pasakoti, manimi tikrai pasirūpins ir mane palaikys. Kai manęs paklausia: kaip tu jautiesi? Aš negaliu atsakyti, nes tiesiog graudinuosi. Manęs niekad niekas nėra to klausęs.

Dabar viską darau dėl dukros, dažnai save pamirštu, bet čia esantys darbuotojai man vis primena, kad viską reikia daryti dėl savęs. Jei aš nepasirūpinsiu pati savimi, tai negalėsiu pasirūpinti savo vaiku. Ir gyventojai labai draugiški. Aš čia jaučiuosi didelėje šeimoje. Visi vieni kitiems padeda.

Džiaugiuosi, kad dabar, kai pati esu mama ir mano santykiai su mama yra visai neblogi. Bendraujam beveik kaip draugės. Galiu su ja pasidalinti kaip man sekasi. Didžiuojuosi savo kantrybe, buvo labai sunku, bet ištvėriau ir dabar tiesiog turiu planą, kad dukra pradės lankyti darželį, aš susirasiu gerą darbą ir pradėsiu dirbti. Noriu, kad kol gyvensiu čia, spėčiau atiduoti visas skolas kurios atsirado po brolio mirties ir pradėti naują gyvenimą su savo dukra tiesiog nuo nulio.

Norėčiau visiems palinkėti, kad kiekvienas atrastų sau artimą žmogų, su kuriuo galėtų atvirai pasidalinti savo išgyvenimais ir savo sunkumais. Kad ir kaip sunku bebūtų, kad ir kokie stiprūs jūs būtumėt, nebijokit prašyti pagalbos. Tai nėra silpnumo požymis, tai kaip tik yra stiprybė. Pagalbos reikia visiems.