Egidijaus istorija

Egidijus (39 metai)

Esu Egidijus iš Kauno. Čia gimiau ir augau kartu su sese. Tėvai buvo išsiskyrę, gyvenome su mama ir patėviu, mažame butuke. Dabar atrodo, kad vaikystė buvo normali, paprasta, buvau lauko vaikas, laiką leisdavau su draugais. Atsimenu vaikystę su nubalnotais keliais, kaip negrįždavom namo valgyti, nes ant kiekvieno kampo augo tai vyšnios, tai obelys, slyvos, serbentai. Mane labai prižiūrėjo ir močiutė, ji buvo anglų kalbos mokytoja ir nemažai praleisdavome laiko prie mokslų. Galiu sakyti, kad turėjau tikrai nuostabią vaikystę, šeimoje viskas kaip ir buvo gerai, jaučiausi saugiai. Tik sulaukus paauglystės prasidėjo trintis, pykčiai.

Maždaug nuo šešiolikos metų skubėjau suaugti, pradėjau dirbti vienadieniuose darbuose. Kadangi šeimoje pinigų nelabai turėjom, norėjau bent kažką sau nusipirkti. Mokiausi profesinėje mokykloje, stengiausi lankyti pamokas, kadangi už gerą lankomumą gaudavau stipendiją. Aštuoniolikos mane paėmė į kariuomenę. Grįžęs apie pusę metų gyvenau pas tėvus ir išvažiavau į užsienį.

Išvažiavęs buvau tryliką metų, per kuriuos irgi buvo visko, nebuvo lengva. Susiradau draugę, gimė vaikais. Po vaiko gimimo nebesugyvenom ir išsiskyrėm. Dukros mama nenorėjo auginti vaiko, nenorėjo rūpintis, todėl nusprendžiau grįžti į gimtinę. Susitvarkiau vaiko globą ir dukrą auginu vienas. Norėjau, kad dukra būtų lietuvaitė ir lankytų lietuvišką mokyklą, juk čia ir giminės, ir močiutės, kurios mums padeda kiek gali. Iš dukros mamos giminių nebuvo kam padėti, kadangi ji yra našlaitė.

Grįžęs pradėjau nuomotis, buvo sunku, nes viskas labai daug kainavo, o ir dukrai visko reikėjo. Vieną dieną sulaukiau pasiūlymo iš „Gerumo rankų“ namų, kad galiu laikinai pas juos pagyventi, nes laukiu socialinio būsto eilėje. Iš pradžių nenorėjau sutikti, net nesupratau ko čia nori iš manęs, galvojau būstą šiokį tokį turiu, ko man dar gali reikėti. Bet nuvažiavau pasikalbėti, apsižiūrėti. Labai patiko, labai geros sąlygos, tai ir persikraustėm čia.

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę gyvendamas čia pasitaupyti ateičiai. Gal net pavyks nusipirkti savo būstą. Apie save ne tiek daug galvoju, galvoju apie dukrą, kad jai būtų gerai. O čia ji jaučiasi laiminga. Kai laiminga ji – laimingas ir aš. Ji mano gyvenimo motyvacija.

Dukra turi įvairių sveikatos problemų, bus reikalinga širdies operacija, reikės ir lūpytės operacijos, bijau, kad dėl deformacijos vaikai nesityčiotų mokykloje, bet nieko, kai gaunu tiek pagalbos – tikrai jaučiuosi drąsiai ir viską įveiksiu.

Kaip buvęs emigrantas galiu pasakyti, kad ir kur bebūtum vis tiek Lietuva traukia, tik čia gali jaustis kaip namie. Neturiu viso gyvenimo plano, planuoju vieną, dažniausiai gaunasi kitaip nei noriu, labiau esu linkęs gyventi šia diena. Man svarbiausia – užauginti vaiką ir, kad būtų sveikatos.

Norėčiau visiems palinkėti labiau pasitikėti savimi ir nesustoti siekti savo tikslų. Visko būna, būna sunkių etapų, būna lengvesnių, bet reikia laikytis. Tokios įstaigos kaip „Gerumo rankų“ namai yra labai reikalingos ir reikia, kad jų būtų kuo daugiau. Ne visi mes esame iš turtingų šeimų, ne visi mes gausim tuos palikimus ar ne visi mes esam labai protingi. Svarbu nenustoti stengtis.