Danutės istorija

Danutė (69 metai)

Esu kilusi iš Trakų rajono, augusi šeimoje su tėvais, seserim ir broliu. Buvau vidurinė, brolis jauniausias, o sesuo vyriausia. Tėvai visą gyvenimą dirbo fermoje, kaip sakoma „nuo darbų ne bagoti, o kuproti.“. Ir mums, vaikams, reikėjo padėti prie visų darbų kaime, fermoje. Prižiūrėjome daržus, rūpinomės kiaulėmis, mokėjome visus darbus. Santykiai su tėvais buvo labai geri, mus visus mylėjo. Kartais mamos nepaklausydavau, tai mama mane apibardavo, o tėtis tik šast ant kelių mane sodina ir sako: „Nebijok, nebijok Danyte...“.

Mokytis man buvo labai sunku, nes šeimoje mes kalbėjome lenkiškai ir mūsų kaimas buvo pusiau lenkų. Ppirmoje klasėje mokytoja parodydavo antį, klausdavo kaip lietuviškai, o aš jai sakau: „kaczka“... Pamažu išmokau. Mūsų kaime buvo daug vyresnių berniukų, o aš mergyca Dieve, ko tik nepridarydavau... Buvau labai drąsi! Paimdavau iš balos dėlių ir vaikydavau juos, o jie nuo manęs bėgdavo. Šokinėdavau nuo sklepo stogo, kol kartą pataikiau kulnu ant skardos, paplūdo kraujas… Pasiėmiau žolę kuri, sako, sulaiko kraują, užsidėjau, apsivyniojau drobe ir toliau. Šeimoje jaučiausi saugi ir mylima, tik tiek, kad nebuvo kada džiaugtis ta vaikyste, reikėjo dirbti… Labai norėjau dirbti savarankiškai, vis pavydėjau sesei, kad ji jau dirba, o aš dar ne.

Netoli pilnametystės, mokykloje susipažinau su vaikinu, pradėjome draugauti. Norėdavau eit į šokius, bet reikėjo prieš tai atlikti darbus, reikėdavo padėti fermoje karves pamelžti, kiaules pašerti, namuose viską padaryti ir tik tada galėdavau eiti į šokius. Nueidavau į tuos šokius, žiūriu mama ateina, sako: „Nu tai jau užtenka, eik namo!”, O ten visi klasiokai, vaikinas, taip norisi pabūti, bet einu su mama.. Turėjau būti paklusni.

Kai man suėjo aštuoniolika ištekėjau. Mama tik sakydavo vis, kad tik vaikų neprisidarytume, tai su juo vaikų ir neturėjau. Jį paėmė į armiją ir mes kartu labai trumpai pagyvenome. Ten jis dirbo vairuotoju ir grįždamas į Lietuvą parsivežė kitą moterį jau nėščią... Išsiskyrėm, susigrąžinau savo pavardę, persikėliau į Kauną.

Dirbau degtukų fabrike ir ten man labai patiko! Gerai sutariau su ten dirbančiomis moterimis ir su viršininke. Važiuodavom pas mus į kaimą, rūkydavom pasislėpę nuo tėvų, jos ir išmokė mane rūkyto. Iš degtukų fabriko perėjau į vaisių ir daržovių bazę. Ten labai sunkiai dirbau daug metų. Atvažiuodavo vagonai produktų, kuriuos reikėjo krauti. Darbas šaldytuvuose, nuolat šalta. Ten susipažinau su vyriškiu, kartu susilaukėm vaikučio, bet santykiai buvo su nuotykiais, nesugyvenom. Jis mane mušė, patyriau daug streso. Atrodo, kad čia ir prasidėjo visi mano sunkumai.

Sunkiai susirgau, išgulėjau ligoninėje aštuonis mėnesius, po to dar ir namuose. Tik, Dieve, kaip man pasisekė, kad geros gydytojos buvo, labai mane prižiūrėjo. Esu labai joms dėkinga!

Prie sunkumų labai prisidėjo ir nuolatinis kraustymasis, atrodo – eini, eini, o savo nieko neturi. Per gyvenimą teko kraustytis labai daug. Atsikraustau kur, pagyvenu du-tris metus ir vėl, žiūrėk, reikia kraustytis, nes kitam reikia butą užleisti.

Visą gyvenimo kelią ir ėjau viena. Lyg ir atsiranda artimas žmogus, bet nelaimės metu visi dingdavo. Kai žuvo sūnus visi labai padėjo.

Tą dieną prisimenu kaip savo baisiausią gyvenimo įvykį. Dirbau turguje ir matau savo sūnų per langą, einantį per gatvę. Paskambinau jam paklausti ar ateis pas mane ir jis man sako: „Tuoj mama, ateisiu“. O matau, kad jis nuėjo į šalia esantį barą. Ten atėjo dar vienas vyras, kuris buvo labai priekabus prie visų... Naudodavosi mano sūnumi, nes jis jam vis nupirkdavo išgerti. Jis ir vėl paprašė sūnaus, kad jam nupirktų. Šis atsakė, kad čia labai brangu, nueis nupirkti kitur. Nuėjo į parduotuvę kitoje kelio pusėje, parnešė butelį, o ten jau, pasirodo, jo laukė banditai su lazdom.

Matėm pro langus kaip ėjo tie vyriokai iš baro, kurie viską matė, jie matė ir mane, galėjo kažką pasakyti, nors aišku gal ir nebūčiau jau spėjus ten nubėgti... Užsirakinėju duris, ateina pas mane vyrai ir sako: „Danute eik, tavo sūnų užmušė“... O aš ką tik mačiau jį. Atvažiavo dvi greitosios. Bėgau. Greitosios darbuotojai neleido man prieiti, greit suleido man raminamųjų. Policija viską aptvėrė. Aš vis klausiau: „Tai gal ten ne mano vaikas?“. Įleido, užtrauktuką atsegė. Baisu… Nei vieno sveiko kauliuko neliko.

Jam buvo tik suėję dvidešimt penkeri. Nepavyko man teisingumo pasiekti. Priteisė kažkiek pinigų, bet iš gavau tik centus.

Tai buvo sunkiausias laikas. Po žūties pradėjau gerti antidepresantus, gėriau juos apie tris metus. Pati nežinau kas man užėjo, kad juos nutraukiau ir puoliau gerti alkoholį. Labai kankinausi. Nebuvo nei dienos, kad bent biškį neišgerčiau.

Viena pažįstama moteris pas kurią dirbau man sako: „Danute, tu gi dar tokia jauna, tu į duobę jau krenti.“. Jaučiau tą ir pati… Ji mane nuvedė į anoniminių alkoholikų susitikimus ir jie man labai padėjo. Išlipau iš duobės ir dar šiandien laikausi tvirtai.

Kreipiausi pagalbos, kad mane pastatytų į socialinio būsto eilę, nes ten, kur gyvenau, mane šantažuodavo būsto savininkas. Ten darbuotojos paskambino į „Gerumo rankų“ namus ir mane pakvietė į pokalbį. Atvykusi galvojau: „O Dieve, kokie gražūs namai. O darbuotojos kokios malonios visada su šypsena, ne tai kaip kartais būna, nueini pas valdžią ir visi surūgę…“. Aš tiek daug meldžiausi, kad man tik, tik pasisektų, kad mane čia priimtų…

Kai sulaukiau teigiamo skambučio, galvojau, kad iš laimės sustos širdis. Tik vis kamavo mintis – iš kur reikės baldus gauti. Bet kai atidariau buto duris… Spinta, lova, šaldytuvas, dušas, viskas yra! Negalėjau patikėti, kad viskas man. Kiek man laimės, kiek man džiaugsmo!

Dabar taip ramiai gyvenu. Kiek čia turiu užsiėmimų – tik eik, daryk ir būk. Kaip man čia smagu, nieko nebijau! Stresas dabar būna tik toks, kad kartais galvodama net apsiverkiu – „Dieve, kad tik neišvarytų“.

Visiems kurie dabar išgyvena sunkumus, norėčiau palinkėti ištvermės.