Birutės istorija

Birutė (70 metų)

Gimiau Kaune, augau paprastoje šeimoje. Tėvai visą laiką dirbo, bet pinigų vis tiek trūko, stipriai taupėm. Santykiai buvo tokie kaip ir pas daug ką tais laikais – tėvas po darbo gerdavo, konfliktuodavo, mušdavosi. Gimiau antroje tėvo šeimoje, iš pirmos šeimos yra dar keturios seserys, bet ryšio nepalaikėm, susitikdavom tik per šventes. Kaip ir visi vaikai, svajodavau apie paprastus dalykus, norėjau turėti lėlę, o po to, kai tėvas užrašė į smuiko pamokas, labai norėjau tapti smuikininke. Iš vienos pusės šeimoje jaučiausi saugiai, nes tėvų meilė buvo, bet šalia buvo ir alkoholis, muštynės...

Paauglystėje labai kentėjau. Sutriko kalba, pradėjau mikčioti. Daug kas nesuprasdavo ką sakau. Vaikai mokykloje tyčiojosi. Išvažiavau mokytis į Vilnių, baigiau ten konservatoriją, ir pradėjau dirbti Kauno muzikiniame teatre. Buvo visko, kažką atradau, kažkuo nusivyliau, bet man patiko toks gyvenimas. Ten smuiku išgrojau trisdešimt metų. Svajojau, kad tai niekada nesibaigtų! Dirbau, džiaugiausi ir laukiau senatvės.

Tačiau kai ta diena atėjo išgyvenau krizę, gal todėl, kad išėjimą kažkaip kitaip įsivaizdavau. Prasidėjo pandemija, aš supratau, kad reikia užleisti vietą jaunesniems ir išėjau. Gražiai atsisveikinom nors buvo ir labai gaila.

Teko pradėti mąstyti kaip užsidirbti, nes pensija buvo maža, sunku pragyventi ir užkibau ant sukčių. Čia įvyko didžiausia mano tragedija. Dėl savo patiklumo ir nežinojimo, o gal iš nevilties, pasakiau jiems visus savo duomenis ir praradau butą, visus pinigus ir likau gatvėje tik su savo smuikeliu. Turėjau tik šiek tiek grynųjų pinigų už kuriuos pavyko išsinuomoti kambarį. Ieškojau pagalbos, kad bent kažkas man galėtų pagelbėti bent maistu. Taip ir gyvenau. Pradėjau groti gatvėje ir rinkau pinigus.

Labai intensyviai grojau gatvėje, buvo labai gėda, nes sau vis sakydavau, kad labai nenorėčiau to daryti, juk tiek metų grojau teatre, kaip aš eisiu į gatvę, bet tuo metu mačiau tai kaip vienintelę išeitį išeiti iš tos finansinės duobės. Grojau nuo pat ankstyvo ryto iki sutemos. Bet po truputį pastebėjau, kad į mane vis atkreipia dėmesį žmonės. Vis pakalbina, pagiria. Pradėjo ir kviesti groti jų gimtadienio šventėse, renginiuose, laidotuvėse. Į tai žiūrėjau, kaip į gerą reklamą sau. Per šventes, gaudavau tiek užsakymų, kad vos spėdavau suktis!

Vieną dieną nugirdau, kai žmonės stovėdami eilėje ir laukdami sriubos, pradėjo kalbėti apie tai, kad atsidarė kažkokie nauji „Gerumo rankų“ namai. Gražūs, po renovacijos. Pagalvojau, gal čia yra viltis rasti tą vietą bent kuriam laikui. Kai atvažiavau čia ir pamačiau kaip viskas šviesu, patikėjau, kad viltis tikrai yra. Pakalbėjau su čia dirbančiais žmonėmis ir jie priėmė mane.

Įsikėliau, labai džiaugiausi tik turėjau didelį iššūkį. Turėjau didelių problemų su tvarka. Mėgdavau kaupti daiktus, tik pati tos problemos nesupratau, kol nepašnekėjau su ten dirbančiomis moterimis. Dabar jau suprantu, labai stengiuosi palaikyti tvarką. Atrodo, net lengviau kvėpuoti. Aš suprantu, kad aš čia ne viena gyvenu ir reikia stengtis labiau. Ačiū Dievui, kad yra kur gyventi šiltai.

Dabar daug kur mane kviečia groti, taip prisiduriu šiek tiek prie pensijos. Kalbuosi su žmonėmis, domiuosi kokių kūrinių norėtų klausytis. Groju ir naujai sutiktiems žmonėms su kuriais susipažinau „Gerumo rankų“ namuose. Neslėpsiu, kartais dar ir gatėje groju, reikia persilaužti, bet jei ne gatvė, nebūčiau atsiradusi čia kur esu dabar. O dabar aš jaučiuosi saugi ir laiminga.

Kartais pasvajoju vėl groti orkestre. Tikiu, kad ateityje man pavyks groti tik žmonių šventėse.

Žmonėms, kuriems šiuo metu yra sunku, norėčiau pasakyti, kad viltis yra ir palinkėti nenuleisti rankų. Bus dar tų sunkumų, bet kiekvienas žmogus savo kelyje turi kažkokią, tik jam skirtą dovaną. Reikia gyventi stengtis kilti. Reikia maldoje šauktis pagalbos ir ji tikrai ateis. Dievas žmonių nepalieka, tik mums reikia jį įsileisti.